Aktyvėjanti moteris. Švento Rašto ištraukoje iš pirmojo Pauliaus laiško Timotiejui skaitome: „Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui – ji tesilaiko tyliai.“ O kaip yra su moterimis įtvirtinant Lietuvos valstybingumą? XX a. pr. Lietuvos moterys darėsi vis aktyvesnės politiniame ir socialiniame gyvenime. Kas jas išjudino? Karai ir revoliucijos budino tautinę sąmonę. Didėjo noras išlikti pasaulio galingųjų kovose, o tai galėjo garantuoti tik išskirtinumas, gerbimas to, kas esi. Buvo siūlomi įvairūs įsiprasminimo būdai. XIX a., aktyvėjant Tautiniam sąjūdžiui, tuometinėje aukštuomenėje buvo keičiami požiūriai į lietuvybę, jos vertybių nešėjus. Simonui Daukantui – eigulio sūnui, romantikui, siekusiam sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai - pavyko pakeisti Europoje nusistovėjusį požiūrį į miškingąją Lietuvą, kaip į barbarų prieglobstį. Pakeitęs miško, kaip barbarizmo židinio, įvaizdį į didybės, istorijos saugotojo simbolį, jis pakeitė ir moters, kaip dvasios saugotojos, dalyvaujančios procesuose, įvaizdį. Svarbiausias S. Daukanto uždavinys – ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą. Kelti vien vyrų savivertę jau – nebeišėjo, nes moterys mokėjo skaityti... Nutautėjusiuose bajoriškuose judėjimuose iškilo valstiečių – didžiosios tautos dalies, išlaikiusios identitetą – įtraukimas į tautos sampratą. Tautoje „atsirado“ ir veikianti visuomenės labui moteris... Jautrioms moterų sieloms buvo savas romantizuotos Lietuvos įvaizdis, pasąmoningai kūrė siekiamybes ir etaloninius gyvensenos modelius. Ir, kaip dažniausiai būna, užgniaužta jėga, susikaupusio moteriško noro mylėti ir ginti, noro veikti, dalyvauti banga kilo visu smarkumu.